Birželio 6 d. Rytų Europos Studijų Centras organizavo diskusiją su Daniel Fried, buvusiu JAV ambasadoriumi Lenkijai bei vyresniuoju tyrėju politinės analizės centre „Atlantic Council“. Buvo diskutuojama tema „Sanctions Against Russia: Efficacy and Future Implications“ („Sankcijos prieš Rusiją, jų veiksmingumas bei ateities perspektyvos“). Nors renginio metu dėmesys buvo skiriamas Vakarų sankcijoms nuo pat Krymo aneksijos 2014-aisiais, D. Fried taip pat apžvelgė ir dar anksčiau taikytas sankcijas bei kaip iš jų išmoktomis pamokomis galima remtis ir šiomis dienomis.
Diskutuodamas apie sankcijų efektyvumą, Fried teigė, jog pastarosios sankcijos Rusijai jau sukėlė stiprių ekonominių problemų ir kad su laiku Rusijai kenks vis labiau ir vis įvairiapusiškiau. Svečias taip pat aptarė politikos analitikų kritiką Vakarų sankcijoms dėl jų neveiksnumo prieš tebeaugančią Rusijos ekonomiką bei ribotų kardomųjų priemonių išsisukinėjantiesiems nuo sankcijų. Į kritiką jis atsakė lygindamas dabartinius laikus su 1980-aisiais, kai, nors sankcijos prieš SSRS buvo vadinamos nepavykusiomis, sovietinėje rinkoje jos kritiškai išsekino svarbius resursus. Tiesa, dabartinę Rusijos ekonomiką neblogai palaiko karinės investicijos, tačiau savotiškas sankcijų spaudimas ten akivaizdus, ypač atkreipus dėmesį į „Gazprom“ nuostolius.
Daniel Fried teigė, kad vien sankcijų neužteks norint per trumpą laiką išsaugoti Ukrainą, nes, jo žodžiais, „Ukrainai labiau praverstų siunčiami ginklai bei mažinami jų panaudos apribojimai“. Sankcijos dabartinėje globalizuotoje visuomenėje yra „netobulos ir apskritai neišbaigtos“, bet jų tikslas ir nėra sugriauti Rusijos ekonomiką per vieną dieną, o nuosekliai didinti spaudimą jai.
Visgi, D. Fried tiki, kad dabartinės sankcijos yra pakankamai efektyvios ir daugiau daryti kol kas nereikia. Anot jo, pakanka ir jau dabar įvestų kainų lubų rusiškai naftai (ribojančių kainą ties 60 JAV dolerių už barelį), nes jos „verčia Rusiją už savo pačių naftą dalinai ir susimokėti iš savo kišenės“. Visgi, Fried teigimu, Vakarai turėtų atidžiau sekti ir atitinkamai labiau sankcionuoti įmones, perkančias ir naudojančias rusišką naftą. Gilindamasis į vakarietiškų technologijų eksportą į Rusiją, jis pareiškė, kad tarp gamintojų ir eksportuotojų Vakaruose turėtų būti skatinamas principingesnis požiūris į sankcijas, kaip tas dabar daroma bankuose. Siekdami sankcijas efektyviai taikyti per visa tiekimo grandinę, Vakarai spaudimą turėtų didinti ir visoms įmonėms, eksportuojančioms į Rusiją iš Rusijai neutralių šalių, pvz.: Taivano bei Kazachstano. Vis dėlto, D. Fried pripažino, kad praplėstas sankcijų taikymas ir priežiūra reikalauja daug papildomų resursų ir personalo.
Dėmesys diskusijos metu buvo skirtas ir Kinijai, kuri, nors tiesiogiai neparduoda sankcionuotų produktų (tame tarpe ir ginklų) Rusijai, ji teikia gamybines medžiagas, reikalingas Rusijos gynybos pramonei, kas taip pat reikalauja papildomo dėmesio rengiant naujus sankcijų paketus.
Diskusijos metu taip pat buvo kalbama ir apie 280 mlrd. JAV dolerių įšaldyto rusiško turto panaudą paramai Ukrainai. Kaip teigė svečias, „dabartinė vizija skirti tik šiuo momentu sukauptas palūkanas yra, toli gražu, nepakankama“. Jo nuomone, geresnė Vakarų idėja būtų skirti ir numatomas palūkanas, kurios per laiką susidarys iš įšaldyto turto (kas, numatoma, turėtų siekti net 53 mlrd. JAV dolerių), tačiau Vakarai „apskritai turėtų siekti skirti visus 280 mlrd.“.
Daniel Fried diskusiją baigė užtikrindamas, kad „Vakarų tikslas nėra veikti prieš Rusijos politinį paveikslą“ – Vakarams svarbiau yra susilpninti Rusijos karinius pajėgumus. Prisimindamas savo istorijos studijų laikus, jis atsižvelgė ir į per istoriją Vakarų išmoktas pamokas apie Rusiją ir sankcijų skyrimą jai bei netikėtą disidentinių judėjimų triumfą buvusiame komunistiniame bloke. Galų gale, D. Fried atsargiai vylėsi, jog pralaimėjimas Ukrainoje paskatins procesus Rusijoje, kurie pastarąją nukreips nauja, kardinaliai skirtinga politine trajektorija.