Šioje analitinėje publikacijoje apžvelgiamas dabartinis Rusijos ir Baltarusijos karinės integracijos lygis, įvertinamas jos potencialas ir pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką integracijos dinamikai. Po 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimų valdančiojo režimo požiūris į bendros gynybinės erdvės kūrimą fundamentaliai pasikeitė, o jos formavimas įgavo pagreitį.
Baltarusijos ir Rusijos karinės sąjungos patvarumas ir dinamikos scenarijai
- Pirmoje dalyje aiškinama, kaip formuojamas aljanso potencialas. Pagrindiniai rodikliai – nuolatinės pratybos ir mokymai, bendros programos standartizacijos ir sąveikumo srityse, jungtinių karinių pajėgų elementų, kurie stiprina integracijos ilgalaikiškumą ir tvirtumą, kūrimas. Karinės pajėgos tampa sąveikios ir pajėgios vykdyti bendras užduotis. Abejonių kelia tik jų praktinis panaudojimas, nes nė viena iš dviejų valstybių nedalyvauja bendrose kovinėse operacijose.
- Antroje dalyje pažymima, kad kol kas valstybės nesutarė dėl atnaujintos Sąjunginės valstybės karinės doktrinos, neišspręsti bendro vadovavimo aspektai ir karinės oro bazės steigimo Baltarusijoje klausimai. Šioje publikacijos dalyje taip pat vertinamos karinės grėsmės. Nors tiesioginio karinio susidūrimo tarp NATO ir Baltarusijos bei Rusijos pajėgų tikimybė itin maža, įvairios provokacijos ir incidentai pasienio ruože neatmestini.
- Trečioje dalyje aptariami trys Rusijos ir Baltarusijos karinės integracijos scenarijai. Daroma išvada, kad šių valstybių karinė integracija stiprėja, o Lietuvos politika susiduria su vertybine dilema – spaudimas dabartiniam režimui papildomai skatina Baltarusijos slinktį į Rusijos Federacijos įtakos zoną, o politikos koregavimas ir nuolaidos indikuotų dabartinio režimo politinį pripažinimą. Trumpalaikėje perspektyvoje rekomenduotina kurti atsako, skaidrumo ir keitimosi karine informacija mechanizmus, o ilgalaikėje perspektyvoje – susitelkti į Baltarusijos saugumo sektoriaus transformaciją, kad jis galėtų oponuoti valstybės įtraukimui į Rusijos orbitą ir formuoti alternatyvią politiką.
Mokslininkas ir konfliktų valdymo specialistas. Dėsto posovietinio saugumo kursus Šveicarijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje. Prieš tai jis dirbo ES ir ESBO atstovu Sakartvele, Indonezijoje, Malyje, Burkina Fase, Kosove ir Šiaurės Makedonijoje, o taip pat Lietuvos delegacijoje NATO ir Gynybos ministerijoje. Jo mokslinių tyrimų sritys apima žmogaus teises, saugumo sektoriaus reformas, konfliktų valdymą, politinės transformacijos procesus ir terorizmą posovietinėje erdvėje.
RESC Naujienlaiškis
Gaukite regiono naujienas ir apžvalgas tiesiai į savo paštą.