Pasaulyje vyksta „per šimtmečius neregėti pokyčiai,” dar kovo mėnesį Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pasakė Kinijos lyderis Si Dzinpingas, kviesdamas tuos pokyčius inicijuoti kartu. Visgi, Si tikriausiai nebuvo įtraukęs į savo pokyčių prognozę grupuotės „Wagner” vadovo Jevgenijaus Prigožino maišto.
Oficiali Pekino reakcija buvo labai santūri. Praėjus kelioms dienoms po įvykio, Kinijos užsienio reikalų ministerija paskelbė trumpą pranešimą, kad „Wagner” grupuotės maištas yra „Rusijos vidaus reikalas” ir, kad Kinija, „būdama draugiška Rusijos kaimynė ir visapusė strateginė naujosios eros koordinavimo partnerė, remia Rusiją išlaikant nacionalinį stabilumą.” Tokia santūri reakcija atsispindėjo ir ministerijai apibūdinant įvykius Rusijoje ne kaip „maištą”, bet kaip “incidentą”.
Kinijos valstybinė žiniasklaidos komentarai buvo iškalbingesni ir neįsprausti į diplomatinius rėmus. „Global Times”, pasitelkus aršią retoriką, pabrėžė, kad būtent Vakarai vykdo kognityvinės formos karą, piktžodžiaujant apie Putino administracijos silpnumą. Tačiau žvelgiant į tai, kad „incidentas” buvo numalšintas per tokį trumpą laiką, tai rodo Kremliaus „stiprų atgrasymo pajėgumą, kuris dar labiau padidina jo [Putino] autoritetą.” „China Daily” kiek atsiribojo nuo puolamo tono prieš Vakarus ir išreiškė rūpestį, argumentuojant, kad „nors iš pažiūros krizė išspręsta, „Wagner“ grupuotės maištas atskleidžia, kad dėl Rusijos ir Ukrainos konflikto kyla vis daugiau socialinių, ekonominių ir politinių problemų.”
Toks Kinijos vyriausybės ir žiniasklaidos atsakas neturėtų stebinti. Viena didžiausių Kinijos ir Rusijos suartėjimo priežasčių yra 6-ta pagal ilgį sausumos siena pasaulyje (daugiau nei 4200 km). Jei tie, kurie ateitų po Putino į valdžią, paverstų Rusiją pro-amerikietiška demokratija ar net išreikštų norą stoti į NATO – Kinijai tai būtų tikras strateginis košmaras. Pekino bene svarbiausias strateginis poreikis dvišaliuose santykiuose yra noras apsaugoti Rusiją nuo vidinių neramumų ir tarptautinių nesėkmių, dėl kurių galėtų iškilti Kinijai priešiškas režimas, bei nuspėjami dvišaliai santykiai. Kinijai rūpi išsaugoti Rusijos stabilumą dėl efektyvaus bendradarbiavimo regioniniais ir globaliais klausimas. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų sistemoje Kinija ir Rusija dažnai laikosi bendrų pozicijų dėl žmogaus teisių ar kibernetinio saugumo.
Kita vertus, nepaisant Rusijos stabilumo išsaugojimo prioriteto, Kinija gali pasinaudoti ir vykstančiais neramumais Rusijos viduje. Jei reikalai vėl pablogėtų, Kremlius turėtų skubiai perkelti karines pajėgas į Maskvą iš Vidurinės Azijos. Tadžikistane yra dislokuota iki septynių tūkstančių Rusijos karių, o dar apie penkis šimtus tarnauja Kirgizijoje (kai kurie kariai jau perkelti į frontą Ukrainoje). Toks potencialus saugumo vakuumas regione suteiktų Kinijai progą pasiūlyti alternatyvą Rusijos pajėgoms (o, sprendžiant iš neseniai įvykusio Kinijos ir Vidurio Azijos viršūnių susitikimo – jau siūlo) ir suteikti saugumo garantijas Centrinės Azijos vyriausybėms.
Net ir greitai nutrūkus potencialiam kariniam maištui, o J. Prigožinui išvykus į Baltarusiją, pastarieji įvykiai Rusijoje sukėlė nemenką nerimą Kinijai. Kinijos nacionalinis saugumas ir stabilumas yra tiesiogiai susijęs su Rusijos vidaus politikos pokyčiais. Todėl netiesioginis retorinė parama Putinui, ar įvykių interpretacijos kaltinant Vakarus, turėtų būti vertinamos kaip pastangos vengti bet kokių vidinių sujudimų ar abejonių dėl autoritarinio režimo efektyvumo ir legitimumo.