Endeminė Kinijos perteklinių gamybos pajėgų problema
Kalbant apie perteklinį pajėgumą, pirmiausia svarbu apibrėžti jo reikšmę. Paprasčiausias ir plačiausiai priimtas perteklinio pajėgumo apibrėžimas yra kai esami konkrečios pramonės gamybos pajėgumai reikšmingai viršija paklausą. Įprastai perteklinis pajėgumas yra matuojamas remiantis pajėgumų panaudojimo rodikliu – tai santykis tarp faktinės ir potencialios pramonės produkcijos. Normalus pajėgumų panaudojimo rodiklis yra nuo 79% iki 82%, tačiau jei jis yra mažesnis nei 79%, tai nurodo į perteklinį pajėgumą, o jei žemiau nei 75% – reiškia reikšmingą perteklinį pajėgumą. Nors bet kuris sektorius gali patirti perteklinį pajėgumą, paprastai daugiausia dėmesio yra skiriama pramonės sektoriui, o ypač gamybai.
Kinijos kontekste perteklinis gamybos pajėgumas yra Kinijos makrosisteminė problema, kuri yra giliai įsišaknijusi jos ekonominės plėtros modelyje bei politinėje sistemoje.
Kinijos kontekste perteklinis gamybos pajėgumas yra Kinijos makrosisteminė problema, kuri yra giliai įsišaknijusi jos ekonominės plėtros modelyje bei politinėje sistemoje. Pažymėtina, jog Kinijos valdymo modelis yra vienkryptis, tai yra, „iš viršaus į apačią“, ir yra vykdomas per įvairias kampanijas, kurios yra inicijuojamos Kinijos Komunistų partijos (KKP), siekiant įgyvendinti politines direktyvas. Būtent šis kampanijų naudojimas šalies valdymui neretai sukuria perteklinius pajėgumus, nes politinės direktyvos nustato aiškius prioritetus ir tikslus, kurie yra paskleidžiami per visą sistemą. Kaip atsakas į tai, atsiranda konkurencija tarp vietos valdžios institucijų, kurios stengiasi padėti vietos įmonėms protekcionizmu ar subsidijomis, nepaisant realių rinkos poreikių, tokiu būdu atsirandant pertekliniams pajėgumams.
Žvelgiant į šią makrosisteminę problemą, kuri Kinijoje turi ilgą istoriją, galima išskirti mažiausiai penkias perteklinių gamybos pajėgumų bangas, kurios skiriasi paveiktų sektorių apimtimi ir intensyvumu. Pirmoji banga vyko 1990-ųjų pabaigoje, kai dėl perėjimo nuo uždaros planinės ekonomikos prie atviresnės, labiau į rinką orientuotos ekonomikos, Kinija susidūrė su vartojimo prekių pertekliumi. Antroji, kur kas reikšmingesnė ir intensyvesnė banga – nuo 2014 iki 2016 m., praėjus keleriems metams po to, kai Kinijos valdžia, reaguodama į 2008 m. prasidėjusią pasaulinę finansų krizę, pristatė milžinišką ekonomikos skatinimo paketą.
Paketas buvo orientuotas į nestrateginius sektorius, tokius kaip infrastruktūra ir nekilnojamo turto statyba, tačiau 2014 m. susilpnėjus šių sektorių paklausai, išsivystė didelis sunkiosios pramonės produktų, tokių kaip plienas ir aliuminis, gamybos pajėgumų perteklius. Todėl nuo 2015 iki 2019 m. valdžia ėmėsi spręsti šią problemą, pristatant pasiūlos struktūrinę reformą, kuri pabrėžė būtinybę „skatinti pramonės optimizavimą bei reorganizavimą“ bei spręsti „nekilnojimo turto inventorizaciją“ ir plėtoti „tvarią nekilnojamo turto pramonę“.
Prezidentas Si 2016 m. pripažino, kad „nepakankamas gebėjimas diegti naujoves yra Kinijos Achilo kulnas,“ todėl inovacijų skatinimo augimui tapus neatidėliotina Kinijos vystymosi būtinybe, Kinijos valdžia paskelbė „Nacionalinės inovacijomis grindžiamos plėtros strategijos“ planą.
Kai Kinija stengėsi nestrateginiuose sektoriuose atitinkamai mažinti perteklinius gamybos pajėgumus, dėmesys taip pat nukrypo į strateginius sektorius, duodant pradžią trečiajai, kur kas švelnesnei bangai nuo 2017 iki 2019/2020 m. Prezidentas Si 2016 m. pripažino, kad „nepakankamas gebėjimas diegti naujoves yra Kinijos Achilo kulnas,“ todėl inovacijų skatinimo augimui tapus neatidėliotina Kinijos vystymosi būtinybe, Kinijos valdžia paskelbė „Nacionalinės inovacijomis grindžiamos plėtros strategijos“ planą. Šis planas lėmė daugybės pramonės politikos priemonių priėmimą, nukreipiant investicijas ir gamybos pajėgumus į strateginius sektorius, tokius kaip pažangios elektronikos, o ypač lustų, ir švarių technologijų, susijusius su „Pagaminta Kinijoje 2025“ strategija. Šiame kontekste Kinija tuo metu susidūrė su perteklinių pajėgumų problema jau ne nestrateginiuose sektoriuose, o strateginiuose.
Visgi, tai reikšmingai pasikeitė prasidėjus COVID-19 pandemijai, kuri atnešė ketvirtąją bangą, nuo 2020 iki 2023 m.. Padidėjus išorės paklausai iš Vakarų šalių, kurios taip pat patyrė stiprią infliaciją, Kinija buvo paskatinta atnaujinti augimą visuose gamybos sektoriuose. Todėl Kinija pradėjo dar vieną ekonominio skatinimo programą, išleidžiant didelius mokesčių kreditus, subsidijas gamybai bei sumažinant palūkanų normas, tokiu būdu siekiant išlaikyti sunkumus patiriančias įmones ir jų darbuotojus.
Tačiau programos trūkumas buvo tas, kad mažai paramos buvo skirta pačiam Kinijos vidiniam vartojimui, o tai sustiprino egzistuojantį pasiūlos ir paklausos disbalansą. Tik šį kartą (2020 m. pirmąjį ketvirtį) Kinijos pajėgumų panaudojimo lygis nukrito iki 67,3%. Tai yra žemiausias rodiklis nuo paskutinį kartą buvusio blogiausio rodiklio, kuris siekė 72,9%, 2016 m. pirmąjį ketvirtį (žiūrėti Lentelė 1). Gavus menką valdžios paramą, vartojimas neatsigavo ir 2023 m., po to, kai buvo nutraukta griežta nulinio COVID politika, o tuo tarpu Kinijos gamybos perteklius – skirtumas tarp jos eksportuojamų ir importuojamų pramonės prekių vertės – pasiekė 2% pasaulio BVP. Palyginimui, JAV pasiekė -1,4% pasaulio BVP, reiškiant, kad JAV, priešingai nei Kinija, žymiai daugiau importavo nei eksportavo.
Žvelgiant į dabartinę situaciją, galima teigti, kad Kinija patiria penktąją, naują perteklinių pajėgumų bangą. Susiduriant su struktūrine ekonomikos lėtėjimo problema, Kinijos valdžia toliau pabrėžia gamybos pajėgumų didinimą be reikšmingą paramą vartojimui.
Žvelgiant į dabartinę situaciją, galima teigti, kad Kinija patiria penktąją, naują perteklinių pajėgumų bangą. Susiduriant su struktūrine ekonomikos lėtėjimo problema, Kinijos valdžia toliau pabrėžia gamybos pajėgumų didinimą be reikšmingą paramą vartojimui. Tiesa, yra ieškoma naujų ekonomikos auginimo šaltinių, kurie būtų už infrastruktūros bei nekilnojamo turto ribų – tai nestrateginiai sektoriai, kurių plėtra pastaraisiais dešimtmečiais buvo pagrindinė Kinijos ekonomikos varomoji jėga. Todėl pastaraisiais metais didelis dėmesys yra skiriamas kylantiems sektoriams, tokiems kaip švarios technologijos.
Visgi, be aiškios šių sektorių vartojimo skatinimo strategijos, Pekinas tik stiprina chronišką perteklinį gamybos pajėgumą. Pavyzdžiui, 2023 m. Kinijos ličio jonų baterijų gamyba pasiekė 2,2 karto daugiau nei šalyje įmontuotų baterijų, tuo tarpu saulės fotovoltinių elementų gamyba pasiekė 2,4 karto daugiau nei šalyje įdiegtų elementų. Tai, kad Kinijos valdžia ir toliau rems šių sektorių gamybos pramonę, atspindi kovo mėnesį per „Dvi sesijas“[1] pristatyta vyriausybės darbo ataskaita. Ataskaitoje tarp vyriausybės darbo dešimties prioritetų – „naujos kokybės gamybinės jėgos“ (Xin zhi shengchanli, 新质生产力), kurios nurodo į pažangų produktyvumą, pasižymintį aukštomis technologijomis, dideliu efektyvumu bei aukšta kokybe. Visgi, nors „Dvi sesijos“ baigėsi akivaizdžiai akcentuojant pirmenybę aukštosioms technologijos, menkas dėmesys buvo skirtas vartojimui, pranešant apie neišvengiamą perteklinių gamybos pajėgumų augimą visus 2024 m.
Lentelė 1
Šaltinis: Kinijos Nacionalinis Statistikos Biuras. Viešai publikuota ir prieinama informacija apie Kinijos pramonės gamybinių pajėgumų panaudojimo lygį nuo 2013 m., todėl metai nuo 1990-ųjų iki 2013 neįtraukti.
Perteklinį gamybos pajėgumą lemiantys veiksniai
Tikriausiai bene dažniausiai įvardijamas veiksnys, lemiantis Kinijos perteklinį gamybos pajėgumą, yra vietos valdžių subsidijos. Kinijoje egzistuoja arši konkurencija tarp vietos valdžių dėl investicijų pritraukimo, kuris yra svarbus jų ekonominiams rezultatams. Būtent pagal juos dažniausiai yra sprendžiama, kuris vietos valdžios pareigūnas gali būti paaukštintas ir pakilti Kinijos politiniais laiptais. Todėl konkuruodamos dėl investicijų, o kartu ir ignoruodamos realius rinkos poreikius bei galimą pramonės plėtros riziką, Kinijos vietos valdžios suteikia įmonėms subsidijas, ar tai būtų pigios žemės, ar paskolų forma.
Šios subsidijos neišvengiamai paveikia įmonių investicinę elgseną – skatinamos greito pelno ir kartais nepaisydamos savo galimybių, jos pradeda gaminių dubliavimą vietoje to, kad vykdytų specializaciją ir bendradarbiautų. Pažymėtina, kad subsidijos taip pat neišvengiamai prisideda prie neefektyvių, neproduktyvių bei nepelningų įmonių palaikymo. Šios įmonės dažnai yra apibūdinamos kaip „zombių įmonės“. Įprastai, Vakarų rinkose įmonės, reaguodamos į perteklinį pajėgumą ir patirtus nuostolius, dažniausiai bankrutuoja. Tačiau Kinijoje įmonės, nebent jos yra privačios, retai palieka rinką, nes valdžia įsikišdama į rinką apsaugo jas nuo bankroto suteikiant subsidijas, tokiu būdu užtikrinant šalies užimtumą ir socialinį stabilumą. Galiausiai, neleidžiant bankrutuoti, yra prailginamas „zombių įmonių“ gyvavimas, kuris tik sustiprina perteklinį gamybos pajėgumą.
Taip pat svarbus veiksnys – giliai įsišaknijęs pasipriešinimas vartojimo skatinimo paketams. Iki šiol daugiausia paketų buvo nukreipti į pasiūlą, o ne į didesnės paklausos vystymą. Todėl vyraujantis klausimas – kodėl Kinija, susidurianti su silpna vidaus paklausa, neįgyvendina jokių tiesioginių vartojimo skatinimo paketų? Tam yra keletas priežasčių. Pirma, per pastarąjį dešimtmetį daug kritikos sulaukė Kinijos inicijuotas 526 mlrd. eurų vertės skatinimo paketas per pasaulinę finansų krizę dėl netinkamo kapitalo paskirstymo, kuris atnešė Kinijai mažai pelno. Todėl dėl jų „netvarumo,“ dideli skatinimo paketai turi prastą reputaciją Kinijoje.
Antra, kur kas reikšmingesnė priežastis – Kinijos valdžios nusistatymas prieš taip vadinamą „gerovę“ (angl. „welfarism”). Anot prezidento Si, „gerovė“ yra kaip populistinė didelių socialinių išlaidų politika, kuri tik sukuria „tingius žmones,“ neprisidedančius prie ekonomikos auginimo ir vedančius šalį į vidutinių pajamų spąstus. Pažymėtina, kad šalia šio argumento egzistuoja ir režimo stabilumo užtikrinimo motyvas. Kinijos Komunistų partijos kontroliuojamos ekonomikos rebalansavimas į labiau į vartotojus orientuotą ekonomiką keltų iššūkį režimo stabilumui – vartojimo įgalinti ir stipresni namų ūkiai galimai turėtų kitas, režimo sunkiai suvaldomas preferencijas. Tad šiame kontekste, kai yra akivaizdus valdžios nusistatymas prieš taip vadinamą „gerovės“ kūrimą, Kinijos politikos formuotojai yra nedrįstantys pristatyti vartojimo skatinimo paketų.
Kai kurie Kinijos analitikai ir stebėtojai teigia, kad visą dėmesį reikėtų perorientuoti nuo perteklinių gamybos pajėgumų problemos į Kinijos nepakankamo gamybos suvartojimo problemą.
Galiausiai, ne mažiau svarbus ir tikriausiai esminis faktorius, kuris yra dažnai pametamas perteklinių gamybos pajėgumų diskurse, yra perteklinis Kinijos gyventojų taupymas, kuris veda prie nepakankamo gamybos suvartojimo. Apskritai, kai kurie Kinijos analitikai ir stebėtojai teigia, kad visą dėmesį reikėtų perorientuoti nuo perteklinių gamybos pajėgumų problemos į Kinijos nepakankamo gamybos suvartojimo problemą. Iš tiesų, Kinijos gyventojus slegiantis neaiškumas dėl įdarbinimo galimybių, didelės sveikatos išlaidos ir nekilnojamo turto krizė verčia rekordiškai taupyti: Kinijos nacionalinis taupymo lygis padidėjo nuo maždaug 35%, 1990-ųjų pabaigoje, iki 52%, 2010 m. Nors nuo to laiko sumažėjo, jis vis dar išlieka apie 45%, tuo tarpu, palyginimui, Lietuvos taupymo lygis siekia 20,7%. Todėl būtent šį perteklinį taupymą kitos šalys turi absorbuoti per Kinijos eksporto antplūdį, kuris yra tiek strateginiuose, tiek ne strateginiuose sektoriuose.
Link perteklinio gamybos pajėgumo problemos performavimo: žvilgsnis į elektromobilius
Pastaruoju metu Kinijos elektromobilių eksporto banga į ES reikšmingai prisidėjo prie didėjančios prekybinių dvišalių santykių įtampos. ES elektromobilių importas iš Kinijos padidėjo nuo 1,5 mlrd. eurų 2020 m. iki 10,7 mlrd. eurų 2023 m., ES tampant didžiausia Kinijos elektromobilių gavėja. Todėl ES, jausdama rinkos iškraipymo grėsmę, pradėjo keletą reikšmingų antidempingo tyrimų, tarp kurių – ES anti-subsidijų tyrimas dėl Kinijos elektromobilių.
Tačiau pažymėtina, kad visgi beveik visose diskusijose apie elektromobilių eksporto bangą ES dominuoja Kinijos perteklinio gamybos pajėgumų problema kaip eksportą lemiantis veiksnys, bet iš tiesų, pažvelgus į statistiką, Kinijos naujos energijos transporto priemonių, įskaitant elektromobilius, sektorius yra žymiai efektyvesnis nei apkrautas pertekliniais pajėgumais, kaip yra manoma. Pavyzdžiui, 2022 m. naujos energijos transporto priemonių gamyba siekė 7,05 mln., o vidaus pardavimai – 6,88 mln. Tuo tarpu 2023 m., jų gamyba siekė 9,58 mln., o vidaus pardavimai – 9,49 mln. Atsižvelgiant į šiuos skaičius, naujos energijos transporto priemonių pajėgumų panaudojimo rodiklis 2022 ir 2023 m. buvo apie 98%, o tai galima teigti, kad nenurodo į perteklių. Todėl, nors perteklinis gamybos pajėgumas egzistuoja kitose švariose technologijose, kad kaip minėtos ličio jonų baterijos ar saulės fotovoltiniai elementai, visgi elektromobilių eksporto bangos į ES situaciją vertėtų aiškinti kitaip.
Ekonomikos nuosmukio priešakyje, elektromobiliai tapo kaip vienas iš taip vadinamų „naujų trijų“ (Xin san yang, 新三样) ekonomikos atgaivinimo ir auginimo variklių. Todėl tai paskatino sparčią elektromobilių plėtrą, kartu investuojant į elektros energijos sistemas. Nors, iš vienos pusės, tai leido Kinijai išvystyti realius konkurencinius pranašumus šioje industrijoje, visgi, iš kitos pusės, pradėjo augti vietinių elektromobilių ženklų skaičius Kinijos rinkoje, lemiantis intensyvią konkurenciją tarp vietinių ženklų ir kainų karą. Pavyzdžiui, pelno marža sumažėjo nuo 8,7% 2015 m. iki 4,3% 2023 m. Taip pat pažymėtina, kad nuo 2024 m. kovo mėn. reaguodamos į rinkos spaudimą, 9 vietinės elektromobilių bendrovės griebėsi kainų mažinimo arba riboto laiko nuolaidų priemonių.
Susidūrus su konkurenciniu spaudimu vietinėje rinkoje, eksportas į ES tapo patrauklesniu sprendimo būdu Kinijos gamintojams.
Šiame fone svarbus klausimas, su kurio dabar susiduria kiekviena elektromobilių įmonė, neišvengiamai tapo ne tik, kaip pasiekti tvaraus pelningumo augimą, bet ir kaip išlikti rinkoje. Todėl susidūrus su konkurenciniu spaudimu vietinėje rinkoje, eksportas į ES tapo patrauklesniu sprendimo būdu Kinijos gamintojams. Tai patvirtina ir Kinijos elektromobilių pardavimų ES skaičiai. Pavyzdžiui, Volkswagen ID.4 modelis Europoje, įskaitant ES, parduodamas beveik 50% brangiau nei Kinijoje. Taip pat, BYD, kuri yra pirmaujanti elektromobilių įmonė Kinijoje, uždirba apie 14,300 eurų pelno iš kiekvieno SEAL U modelio, parduodamo ES, lyginant su Kinijoje parduodamu už 1,300 eurus. Todėl galima teigti, kad būtent didesnio pelno paieškos skatina gamintojus intensyviai eksportuoti savo elektromobilius iš Kinijos į Europą.
Žiūrint į priekį yra tikėtina, kad ES išliks pagrindinė Kinijoje pagamintų elektromobilių vieta dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, 2023 m. ES priėmė teisės aktą, draudžiantį nuo 2035 m. prekiauti naujais automobiliais, varomais vidaus degimo varikliais, o tai sukuria palankią galimybę Kinijai eksportuoti elektromobilius. Antra, ES rinka yra patraukli, turint omenyje, kad į kitas šalių rinkas, pavyzdžiui Brazilijos, Indijos ar Meksikos, yra sudėtinga eksportuoti dėl vietos reikalavimų.
Taigi, elektromobilių eksporto bangą į ES verčiau reikėtų vertinti ne iš Kinijos perteklinių gamybos pajėgumų perspektyvos, bet kaip iš dalies Kinijos vietinės konkurencijos padiktuotų mechanizmų. Šis problemos performavimas gali padėti patikslinti ES tikslus ir motyvus ekonominių santykių su Kinija atžvilgiu. Tokiu būdu būtų galima tikėtis patvaresnės ES žaliosios transformacijos ir stabilesnės pasaulio ekonomikos ir finansų situacijos.
