Balandžio 21 d. interviu Prancūzijos televizijai metu, Kinijos ambasadorius šalyje Lu Shaye pareiškė, kad „Tarptautinėje teisėje buvusios Sovietų Sąjungos šalys neturi konkretaus statuso, nes nėra tarptautinio susitarimo, kuris įtvirtintų jų suverenios valstybės statusą.“ Po šio bei kitų panašių komentarų kilo didžiulė pasipiktinimo banga, tačiau oficiali Pekino reakcija pasirodė tik po kelių dienų. Nors Kinija atsiribojo nuo ambasadoriaus, laikomo vienu aršiausių Kinijos „vilko-kario“ diplomatų, „asmeninės nuomonės“, tačiau šį mėnesį nuvilniję diplomatiniai skandalai rodo aštrėjančias problemas dėl Kinijos vykdomos „vilko-kario“ diplomatijos.
Griežta reakcija
Į ambasadoriaus interviu jautriausiai sureagavo Baltijos šalys, kurios iškvietė Kinijos atstovus pasiaiškinti dėl ambasadoriaus Lu pareiškimo. Į skandalą netruko sureagavo ir Europos Sąjunga; Beveik 80 Europos Parlamento narių pasirašė bendrą kreipimąsi į Prancūzijos užsienio reikalų ministeriją su raginimu paskelbti Kinijos ambasadorių nepageidaujamu asmeniu. ES vyriausiasis atstovas Užsienio ir saugumo reikalams Josep Borell įvertino Lu replica kaip “nepriimtiną” ir išreiškė viltį, kad “šios deklaracijos neatspinti oficialios Kinijos pozicijos”. Į interviu, kuriame taip pat buvo išreikštas dviprasmiškas Ukrainos ir Krymo statuso vertinimas, sureagavo Ukrainos prezidento patarėjas Mykhailo Podolyak, kuris pavadino tai „absurdu“ ir patikino, kad „norint būti svarbiu politiniu veikėju, būtina neatkartoti Rusijos propagandos“.
Balandžio 24 d. Prancūzijos Užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame teigiama, kad susitikime su Kinijos ambasadoriumi buvo išreikštas protestas dėl “pasibaisėtinos replikos” buvusių sovietinių šalių atžvilgiu. Vis dėlto veiksmų prieš ambasadorių nebuvo imtasi. Ministerija patikino teigiamai vertinanti Kinijos oficialią reakciją ir paragino ambasadorių “užtikrinti, kad jo vieši pasisakymai atitiktų oficialiąją Pekino poziciją”.
Pekino pastangos gesinant ugnį
Į kilusį tarptautinį pasipiktinimą Pekinas sureagavo tik po kelių dienų. Balandžio 24 d. Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Mao Ning pateikė Pekino poziciją šiuo klausimu pabrėžiant, kad Kinija gerbia visų šalių suverenitetą, nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą bei patikino, kad Pekinas „gerbia buvusių sovietinių valstybių suverenumo statusą“. Iškart po to, Kinijos Global Times publikavo neįprastai neutralų straipsnį, kurioje detaliau paaiškinama oficiali Pekino pozicija.
Po oficialaus išaiškinimo įvyko lūžis – iki tol viešai prieinamas interviu išrašas buvo pašalintas iš įvairių Kinijos ambasados Prancūzijoje informacinių kanalų (tos pačios dienos ryte interviu vis dar buvo pasiekiamas). Kinijos socialiniuose tinkluose esantys oficialūs kanalai taip pat pašalino nuorodas į šį interviu. Kinijos ambasada Prancūzijoje sureagavo pareiškimu prancūzų kalba (ambasados kiniškojoje versijoje pareiškimo nėra), kuriame atsiribojama nuo ambasadoriaus „asmeninės nuomonės“ ir patikinama, kad Kinijos pozicija suvereniteto klausima yra seniai įtvirtinta ir nekintanti.
Kinijos internetinėje erdvėje – pateisinimų paieškos
Iškart po kilusio skandalo Kinijos internetinėje erdvėje užvirė diskusijos. Nors nuomonių būta įvairių, tačiau reikšminga dalis komentarų ir reakcijų, ypač mažesnėse medijose, stengėsi pateisinti Lu Shaye pasisakymus. Lietuvos vardas taip pat buvo dažnai minimas, siekiant sugretinti kilusį skandalą su besitęsiančiu Kinijos ir Lietuvos diplomatiniu konfliktu.
Buvęs vyriausiasis Global Times redaktorius Hu Xijin Europos Parlamento narių reakcijas pavadino „absurdiškomis ir neracionaliomis“ bet patikino tikintis, kad Prancūzija nepasiduos spaudimui. Hu, turintis daugybę sekėjų Kinijoje, stengėsi pateisinti ambasadoriaus Lu pasisakymus, kurie gana gerai atspindi viešų ir autoritetą Kinijoje turinčių komentatorių reakciją:
a) diplomato atsakomybė yra apibrėžta išskirtinai Kinijos ir Prancūzijos santykių kontekste, o už šių ribų išeinančios replikos yra išskirtinai jo asmeninė nuomonė;
b) nesuderintame laisvo stiliaus interviu nuomonės tikslumas neturi būti vertinamas, o Prancūzija turi apsaugoti ambasadoriaus teisę į žodžio laisvę nepolitizuojant pasisakymų;
c) Lu Shaye yra diplomatas, tad ir atsakas turi būti diplomatiškas. Šalies viduje verdančios emocijos negali dominuoti, o problemos sprendimas turi būti toks, kuris nepakenktų Kinijos ir Prancūzijos bei Kinijos ir ES santykiams.
Būta ir kritiškesnių vertinimų su šiokiu tokiu Rusijos naratyvo prieskoniu. Jiangsu jūrų profesinio ir technikos universiteto puskarininkų ir karinio mokymo koledžo dekanas Yuan Zhou China.com portale (karybos skiltyje) publikavo komentarą, kuriame akcentavo po Sovietų Sąjungos griūties kaip „didžiausios istorinės geopolitinės katastrofos“ išlikusių teritorijų problemų kompleksiškumą, dėl kurio ir kilo karas Ukrainoje. Autorius taip pat įžvelgia ir ryšį su neseniai įvykusiu Prancūzijos prezidento E. Makrono vizitu Kinijoje, po kurio „proamerikietiškos jėgos“ iš anksto surengė viešą puolimą prieš ambasadorių Lu. Apibendrindamas, Zhou ambasadoriaus kalbą įvertino kaip „nepriekaištingą tarptautinės viešosios teisės požiūriu“. Galiausiai autorius nusistebėjo Baltijos šalių reikalavimu patikslinti Kinijos poziciją jų suvereniteto klausimu kai, anot jo, tuo pat metu aktyviai kišamasi į Taivano reikalus siunčiant „neteisingus signalus“.
Mažesniuose Kinijos portaluose nuomonės buvo dar griežtesnės, dominuojant pasipiktinimui dėl europiečių reakcijų. Kaip teigiama viename straipsnyje, „tarptautinės teisės požiūriu ambasadoriaus Lu Shaye žodžiai yra teisingi, nes iš tiesų nėra jokio konkretaus tarptautinio susitarimo, kuris nustatytų buvusios Sovietų Sąjungos suverenią padėtį. Tačiau dauguma Rytų Europos šalių atsisako pripažinti šį faktą. […] nei Ukraina, nei trys Baltijos šalys nenori pripažinti, kad turi ginčų dėl sienos su Rusija.“ Kitame straipsnyje daugiau dėmesio skiriama Baltijos šalims, kurių audringa reakcija yra siejama su stiprėjančiais Kinijos ir Rusijos santykiais bei primenama, kaip šios šalys aktyviai kišasi į Taivano problemą siekiant patraukti didesnį Vašingtono dėmesį. Be to, šiame komentare tradiciškai akcentuojamas teiginys, kad „kai šalys atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos, nebuvo jokio konkretaus tarptautinio susitarimo, patvirtinančio šių trijų šalių suverenią padėtį.“
Kinijos “vilko-kario“ diplomatų mūšio epicentre – Taivano klausimas
Pastarajį mėnesį Kinijos diplomatinių akibrokštų – apstu. Nors geografinis diplomatinių incidentų diapazonas platus, tačiau juos vienijanti detalė – Taivanas. Tame pačiame interviu Kinijos ambasadorius Prancūzijoje aštriai pasisakė Taivano atžvilgiu, teigdamas, kad „kinai, o ne taivaniečiai, nuspręs Taivano ateitį visomis priemonėmis“. Balandžio 19 d. Pietų Korėjos prezidentas Yoon Suk Yeol interviu Reuters metu pareiškė, kad „Taivano problema nėra tik Kinijos ir Taivano tarpusavio problema, bet, kaip ir Šiaurės Korėja, tai – globali problema“. Po to tarp abiejų šalių užvirė žodžių karas, kurį vainikavo Kinijos ambasadoriaus Xing Haiming iškvietimas išreiškiant protestą dėl Pekino diplomatinio faux pas Pietų Korėjos prezidento atžvilgiu. Kiek anksčiau, balandžio 16 d., tarp Kinijos ir Filipinų kilo diplomatinis skandalas po to, kai Kinijos ambasadorius Filipinuose, dalyvaudamas 8-ajame Manilos forume, pasakė kalbą su ne itin užslėptu įspėjimu: „Filipinams rekomenduojame nesivelti į Taivano nepriklausomybės problemą […], jei jums iš tikrųjų rūpi 150,000 užsienyje dirbantys filipiniečiai“.
Galima manyti, jog agresyvėjanti Kinijos „vilko-kario“ diplomatija niekur nesitrauks – buvusio Kinijos užsienio reikalų ministro Wang Yi paaukštinimas partijos struktūroje rodo teigiamą Xi Jinpingo požiūrį į agresyvų ir ne itin taktišką Kinijos diplomatų veiklą užsienyje žūtbūt ginant Kinijos interesus. Savo pirmojoje kalboje, naujasis Kinijos užsienio reikalų ministras Qin Gang, pagarsėjęs „vilko-kario“ diplomatiniu stiliumi, itin akcentavo sudėtingą tarptautinę situaciją, kuri verčia Kinijos diplomatus „šokti su vilkais“ siekiant apginti savo valstybę.