NATO viršūnių susitikimo Vašingtone rezultatai

Henrik Larsen

NATO viršūnių susitikimo metu Vašingtone, kaip ir buvo galima nuspėti iš anksto, sąjungininkai daugiausia dėmesio skyrė ir ženkliai sustiprino kolektyvinės gynybos principą. Mažiau aiškumo sulaukė klausimas, kaip sąjungininkai toliau struktūruos ir kokiu būdu teiks pagalbos ir paramos paketus Ukrainai, besitęsiančios Rusijos agresijos kontekste.

Visu pirma, sąjungininkams pavyko rasti sutarimą dėl bendro NATO saugumo paramos ir mokymų Ukrainai centro (angl. NATO Security Assistance and Training for Ukraine, NSATU) įkūrimo, kuris koordinuos mokymus, pratybas ir karinės pagalbos teikimą Ukrainai. Tai reiškia, jog Aljansas bus pasiruošęs priimti didesnį koordinacinį vaidmenį, jei Jungtinės Amerikos Valstijos (tuo atveju jei Donaldas Trumpas taptų JAV prezidentu) atsisakytų toliau būti pagrindine koordinatore Ramstein formate.

Antra, NATO pavyko dalinai sutarti dėl ilgalaikių finansinių įsipareigojimų tiekti ginkluotė. Sąjungininkai sutarė skirti bent jau 40 milijardų JAV dolerių 2025-aisiais metais, kas iš esmės sutampa su sumomis, kurios buvo teiktos Ukrainai nuo 2022 metų. Aljansas norės įvykdyti įsipareigojimus per lygius valstybių įnašus, kurie bus proporcingi jų BVP, kas leidžia Aljansui daryti spaudimą sąjungininkėms dėl savo įsipareigojimų vykdymo. Nors NATO įsipareigojo teikti ilgalaikę saugumo paramą Ukrainai, sąjungininkai nepatikslino ir nenurodė minimalaus įsipareigojimų dydžio po 2025 m. Pirminis Generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo  siūlymas buvo skirti Ukrainai specialų daugiametį NATO fondą, kuris (priklausomai nuo dydžio) būtų buvęs stipresnis signalas, kad NATO neleistų Rusijai laimėti Ukrainoje tiesiog dėl karinės perprodukcijos.

Apibendrinus, viršūnių susitikimas Vašingtone labiau nei bet kada susiejo NATO patikimumą su Ukraina – apibūdinant NATO karinę pagalbą Ukrainai kaip jos „tiltą“ į pilnavertę narystę Aljanse. NATO dar kartą patvirtino ir atnaujino savo žodyną dėl Ukrainos narystės Aljanse, pažymint proceso link narystės „negrįžtamumą“, bet Ukraina vargu ar galėtų tikėtis oficialaus pakvietimo į NATO tol, kol šalis kariauja ir galbūt net tol, kol Ukrainos teritorinis vientisumas yra pažeistas.

Tomas Janeliūnas

NATO lyderiai paskelbė šių metų viršūnių susitikimo deklaraciją jau faktiškai po pirmos susitikimo dienos Vašingtone. Kitaip nei Vilniuje, NATO šalių vadovams nebuvo didelės įtampos ir nereikėjo perrašinėti svarbių deklaracijos punktų. Daugelis dalykų jau buvo sutarta iš anksto, gal todėl neliko netikėtumo įspūdžio. Nors naujų dalykų deklaracijoje netrūko.

Ukrainos narystės NATO perspektyvos išlieka miglotos. Pakartota ta pati Vilniaus viršūnių susitikimo frazė, kad „mes galėsime pakviesti Ukrainą tapti Aljanso nare, kai sąjungininkai sutars dėl to ir kai bus pasiektos sąlygos“. Tiesa, šiemet dar ši nuostata papildyta naujais epitetais apie „negrįžtamą kelią“ ir „tiltą“ į greitesnę NATO narystę. Vis dėlto, kaip NATO Viešojo forumo metu paminėjo Ukrainos prezidento administracijos vadovas Andrijus Jermakas, „gyvename skirtinguose pasauliuose; Ukraina gyvena kasdien karo pasaulyje, o jūs – žodžių pasaulyje“. Nors ir nebuvo pridėta „tuščių žodžių“, tačiau galima pajausti ukrainiečių nusivylimą, jog ir toliau NATO lyderiai daugiau rūpinasi, kokio tikslumo žodžius įrašyti į deklaraciją, kad būtų patenkintos visos delegacijos, nei tuo, kad Ukrainai būtų leista atakuoti taikinius ir Rusijos teritorijoje. Būtent šis suvaržymas, anot A. Jermako, šiuo metu yra esminis, neleidžiantis Ukrainai adekvačiai pasinaudoti turimomis galimybėmis stabdyti Rusiją. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis Vašingtone taip paragino Vakarų lyderius atšaukti bet kokius apribojimus Ukrainai smogti Rusijos taikiniams už Ukrainos sienų. Šie sprendimai smarkiai vėluoja ir tai kasdien kainuoja ukrainiečių gyvybes.

Dar vienas priminimas, kad Vakarų šalys vėluoja su būtinais sprendimais – tai nuostata deklaracijoje, kad tik kitais metais bus parengtos rekomendacijos dėl NATO Strateginio požiūrio į Rusija (angl. NATO’s strategic approach to Russia). Neišvengiamai kyla klausimas – kodėl tokiam „strateginiam požiūriui“ apibrėžti reikia laukti dar metus? Tai gerokai disonuoja su NATO Viešajame Forume, o greičiausiai ir už uždarų durų vykusiuose susitikimuose nuolat kartojamomis frazėmis, kad Rusija jau dabar kariauja su Vakarais visomis įmanomomis priemonėmis, išskyrus tiesiogines karines.

Tiesa, šiame NATO susitikime buvo nemažai dėmesio skirta galimam NATO atsakui į naujo pobūdžio Rusijos atakas prieš NATO valstybes, įskaitant diversijas, pasikėsinimus, sabotažą, kibernetinius išpuolius ir kitus didelę žalą sukeliančius Rusijos veiksmus. Deklaracijoje net paskelbta, kad NATO vadovai nusprendė dėl tolesnio atsako priemonių ir toliau koordinuos šio tipo grėsmių stebėjimą. Ką tiksliai nusprendė ir kokių priemonių imsis – neaišku, greičiausiai dėl ne viešo sprendimo pobūdžio. Tačiau galima beveik užtikrintai teigti, jog šiuos sprendimus labiausiai skatino Baltijos ir Šiaurės šalių bei Lenkijos spaudimas.

Kas dar svarbiau – konstatuota, kad „hibridinės operacijos“ gali pasiekti ar prilygti ginkluotų atakų lygiui ir tai vers sąjungininkes aktyvuoti žymųjį NATO sutarties 5-ąjį straipsnį. Kitaip tariant,  pripažįstama, kad Aljansas į tokio tipo – faktiškai teroristinius – Rusijos išpuolius gali reaguoti kaip į tipinę kinetinę ataką prieš NATO narę. Tai gerai atliepia su Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio NATO Viešajame Forume išsakytoms mintims, jog tai nėra šiaip „hibridinės“ ar „pilkosios zonos“ atakos – tai turėtų būti laikomi valstybės remiamais teroristiniais išpuoliais prieš NATO nares. Vienintelis kartas NATO istorijoje, kada buvo aktyvuotas 5-asis straipsnis, kaip tik buvo teroristinės atakos prieš JAV 2001 m. rugsėjo 11-ąją.

Dėl ko šiame NATO viršūnių susitikime nesutarta? Vienas iš svarbesnių dalykų – nepakeista rekomendacija dėl sąjungininkų išlaidų gynybai. Šių metų deklaracijoje tik pakartota, kad gynybai reikia skirti mažiausiai 2 proc. nuo BVP skirti gynybai ir kad net ir tokių išlaidų gali nepakakti, jei norima užkamšyti skyles, susidariusias dėl ilgalaikio nepakankamo kariuomenių finansavimo ir pasikeitusių saugumo poreikių. Tačiau pasidžiaugta, kad šiuo metu jau daugiau nei du trečdaliai NATO narių pasiekė arba viršijo 2 proc. kartelę.

Vašingtono NATO viršūnių susitikime ir Viešajame forume buvo daug optimistinių ir skambių pareiškimų apie NATO svarbą ir poveikį pasaulio saugumui per pastaruosius 75 metus. Pabrėžta ir būtinybė išlaikyti sąjungininkų vienybę, adaptuotis ir veikti greičiau. Bet būtent greitis ir reakcija į Rusijos (taip pat ir Kinijos, Irano, Šiaurės Korėjos bei nevalstybinių veikėjų) keliamą pavojų yra silpnoji aljanso vieta. Kuo didesnis ir svarbesnis tampa NATO, tuo lėčiau vyksta aljanso manevravimas audringuose saugumo vandenyse. Tačiau kursas yra aiškus ir niekas nebekalba apie „NATO smegenų mirtį“ – visiems svarbu, kad NATO būtų kuo gyvybingesnis ir stipresnis.