2022 m. rugsėjo 25 d. buvo įrašyta svarbi žyma Italijos Respublikos istorijoje: pirmą kartą šaliai vadovaus moteris ministrė pirmininkė Giorgia Meloni, ir pirmą kartą po Musolinio režimo žlugimo kraštutinių dešiniųjų partija grįžta vadovauti tautai.
Nauja kraštutinių dešiniųjų Italijos vyriausybė: grėsmė Europos ir NATO stabilumui?
Meloni, „Fratelli di Italia“ partijos lyderė, laimėjo nacionalinius parlamento rinkimus, vadovaudama koalicijai, sudarytai iš 4 dešiniųjų partijų: „Forza Italia“ (Silvio Berlusconi partija), „Lega“ (buvusi „Lega Nord“, vadovaujama Matteo Salvini), „Noi moderati“ (maža centro dešiniųjų partija) bei jau minėta „Fratelli di Italia“ partija.
Meloni koalicija surinko beveik 44% balsų, o jos partija įsitvirtino kaip pirmaujanti Italijos partija, gavusi apie 26% visų balsų.
Ponia Meloni pakeis buvusį ministrą pirmininką Mario Draghi, kuris šalį valdė nuo 2021 m. vasario. Draghi vyriausybei buvo būdingas stiprus proeuropietiškas ir NATO remiantis požiūris. Po Rusijos invazijos į Ukrainą Italija nedvejodama suteikė Ukrainos vyriausybei didelę ekonominę ir karinę pagalbą bei iš karto pritarė būtinybei įvesti ekonomines sankcijas Kremliui. Priešingai, G. Meloni dažnai palaikydavo antieuropietiškas pozicijas. Ji kelis kartus pabrėžė, kad Italija turi dar kartą apginti savo nacionalinį suverenitetą nuo Europos Sąjungos. Ji energingai kritikavo Europos imigracijos politiką ir išreiškė norą sustabdyti migracijos srautus iš Afrikos žemyno visomis turimomis priemonėmis, net ir pasitelkus karinę jūrų blokadą. Ji griežtai ginčijo ES Rusijai įvestas ekonomines sankcijas dėl jų poveikio Italijos ekonomikai.
Rugsėjo 26-osios rytą daugelio Europos laikraščių apžvalgos pabrėžė susirūpinimą ir sumišimą dėl ponios G. Meloni pergalės – antraštės teigė, kad ši pergalė gali kelti pavojų Italijos žmonėms ir ES bei NATO stabilumui.
Ar iš tikrųjų naujoji kraštutinių dešiniųjų vyriausybė kelia grėsmę Šiaurės Atlanto aljanso ir Europos Sąjungos stabilumui?
Reikėtų atsižvelgti į keletą aspektų, dėl kurių G. Meloni vyriausybė nekels konkrečios grėsmės ES ir NATO stabilumui ir sanglaudai (bent jau atsižvelgiant į dabartinę situaciją):
1) G. Meloni vadovauja partijų koalicijai, kuri per rinkimų kampaniją Italijos piliečiams pažadėjo įgyvendinti politiką, kuri yra populistinė ir sunkiai įgyvendinamų dėl Italijos ekonomikos trūkūmų. Tiesą sakant, daugumą pažadų galima įgyvendinti tik leidus didelius biudžeto deficitus ir padidinus valstybės skolą. Todėl naujoji vyriausybė, norėdama įgyvendinti savo ambicingą programą, turės pasikliauti paskolomis iš tarptautinių finansų rinkų ir, visų pirma, Europos Komisijos ir Europos centrinio banko parama. Jei ponios G. Meloni vyriausybė norės įgyvendinti nors dalį savo pažadų, ji negalės visiškai prieštarauti ES, priešingai – turės ieškoti europinės pagalbos.
2) Nors ankstyvoje karo Ukrainoje stadijoje ponia Meloni buvo užėmusi dviprasmišką poziciją dėl Rusijai įvestų ekonominių sankcijų, vis dėlto per pastarąsias porą savaičių naujoji premjerė viešai ne kartą pareiškė, kad jei laimės, jos vyriausybė toliau laikytis NATO politikos ir pozicijų.
3) „Fratelli di Italia“ vadovaujama koalicija (laimei) turi keletą skirtingų veidų. Viena vertus, G. Meloni partijai būdingos kraštutinės dešiniosios pozicijos, tačiau iš kitos pusės, Silvio Berlusconi partija visada demonstravo proeuropietišką ir atlantistinį prielankumą.
Nepaisant šūkių ir besitęsiančių atakų prieš Europos Sąjungą, G. Meloni žino, kad priešiškos pozicijos Briuselio ir NATO atžvilgiu jos vyriausybei sukeltų tik problemų. Tiesą sakant, jei G. Meloni užimtų tokią kritišką padėtį, Italijos reputacija, kuri ir taip smarkiai pažeista, prarastų bet kokį pasitikėjimą, o vyriausybei būtų labai sunku rasti pagalbos ir ekonominės paramos iš finansų rinkų bei ES. Tikriausiai jau per artimiausius mėnesius naujoji Italijos vyriausybė bandys užmegzti dialogą su Europos institucijomis, siekdama išlaikyti bent minimalų patikimumą ir paramą, kad būtų galima finansuoti valstybės skolą, reikalingą jos ekonominei politikai paremti.
Be to, tikėtina, kad G. Meloni išlaikys ES ir NATO palankias pozicijas, kad išvengtų problemų savo koalicijoje – jei ji imtų demonstruoti aiškų antieuropietiškumą ir priešiškumą NATO, tai sukeltų didelę įtampą su S. Berlusconi partija ir galėtų lemti ankstyvą jos vyriausybės pabaigą.
Nepaisant to, šie svarstymai gali labai pasikeisti, jei per ateinančius kelerius metus Italija nebus vienintelė valstybė, kuriai vadovaus kraštutinių dešiniųjų vyriausybė. Jei Prancūzijoje, Vokietijoje ir Ispanijoje kraštutinių dešiniųjų ir antieuropietiškos partijos laimėtų kitus parlamento rinkimus, Italijos ministrė pirmininkė galėtų rasti galingų sąjungininkų, kurie pritartų jos radikalesnei pozicijai ir taip sukeltų pavojingą nestabilumą Europos lygiu.
Dabar naujoji Italijos vyriausybė daugiausia kelia grėsmę pačios Italijos socialinei ir ekonominei tvarkai. Italijos ekonomika greičiausiai patirs rimtos depresijos laikotarpį dėl išaugusios valstybės skolos, kurią vyriausybė padidins bandydama tesėti bent dalį rinkiminėje kampanijoje duotų pažadų. Be to, gali būti, jog daugelis žmogaus teisių, kurias LGTBQ+ bendruomenė ir moterys sunkiai iškovojo pastaraisiais dešimtmečiais, bus labai sumažintos, ar net visai panaikintos.
Vienintelis teigiamas aspektas, išryškėjęs per pastaruosius du mėnesius, yra tai, kad G. Meloni vadovaujamos koalicijos partijos nariai kol kas neparodė tvirtos santarvės. M. Salvini, G. Meloni ir S. Berlusconi dažnai reiškė prieštaringas nuomones ir, svarbiausia, dažnai asmeniškai vienas kitą užsipuldavo. Tikėtina, kad susidūrusi su pirmaisiais sunkumais ir būtinybe laikytis skirtingų ir nesuderinamų rinkimų pažadų, centro dešiniųjų koalicija gali ištirpti kaip sniegas saulėje, kaip tai atsitiko ankstesnei dešiniajai vyriausybei, kuriai vadovavo S. Berlusconi 2011 metais.