Greitu metu baltarusiai minės taikių protestų šimtadienį.
Išskyrus jėgos struktūras ir aukščiausius valdininkus, nebeliko socialinių grupių, kurios neprisijungtų prie taikaus judėjimo. Pirmadieniais protestuoja senjorai, ketvirtadieniais – neįgalieji. Kiekvieną rytą į protestus išeina medikai, o vakarais buriasi sostinės ir kitų miestų miegamųjų rajonų gyventojai. Šeštadieniai tapo moterų protestų diena, o kiekvienas sekmadienis vis nauja milžiniška eisena.
Jau 20 000 baltarusių tiesiogiai susidūrė su Lukašenkos režimo priespauda – areštais, administracinėmis ir baudžiamosiomis bylomis, kankinimais ir netektimis. Vasarą prasidėjęs smurtas prieš taikius piliečius tapo didžiausiomis politinėmis represijomis Europoje per pastaruosius 40 metų.
Iki masinių protestų pradžios Lietuvos viešojoje erdvėje neretai pasirodydavo priekaištai dėl esą baltarusių nesugebėjimo įvardinti savo galutinio siekio. Ar prieš 100 metų išleistas pirmasis politinės tapatybės manifestas padės suprasti, kokią viziją 2020-aisiais gina baltarusiai?
Ignotas Abdziralovičius (Ihnat Abdziralovič) buvo pirmasis, kuris apibrėžiant baltarusių pasaulėžiūrą, sugebėjo pažvelgti į ateitį, o ne apsiriboti vien praeitimi. Būtent todėl 1921 metais Vilniuje išleistame veikale „Amžinuoju keliu“, įkvėptame F. Nyčės „visų vertybių pervertinimo“ ir A. Bergsono idėjų, jis nubrėžė baltarusių tapatybės klodų klausimą kitaip negu iki jo buvę ir daugelis po jo mirties kūrusių mąstytojų.
Paaiškindamas baltarusių pasaulėžiūros išskirtinumus ir tautos sąveikos su Vakarais bei Rytais specifiką, Abdziralovičius pirmiausia pasisako už priešingų (t. y. Vakarų ir Rytų) kultūrinių tendencijų sintezę, kad pagal ją būtų kuriama nuosavų gyvenimo formų sistema. Abdziralovičiaus pasaulėžiūros optika įgalina skaitytoją veikti parodant, kaip baltarusiai gali pasprukti nuo kaimynų skleidžiamos asimiliacijos ir išvengti vidinės kovos tarp „dviejų baltarusių tautos sielų“.
Nuo pat literatūros romantizmo judėjimo atsiradimo 19-ajame amžiuje gausybės rašytojų ir mąstytojų kūryboje konfesinė, kalbinė ir kultūrinė baltarusių takoskyra buvo vaizduojama, pirmiausia, kaip problema bei nevilties išraiška. Sovietmečiu toks naratyvas buvo išnaudojamas manipuliatyviai argumentuojant neišvengiamą būtinybę baltarusiams amžinai prisirišti prie „didžiojo brolio“ iš Rytų. Šitas teiginys yra mėgiamas ir Lukašenkos režimo. „Baltarusiai yra rusai su kokybės ženklu“, – tokie pasisakymai yra kryptingai kartojami šalies diktatoriaus jau daugiau negu du dešimtmečius, nekalbant apie visuotinę rusifikaciją ir nepriklausomos kultūros kūrėjų nustūmimą į paraštes, o po šių metų rugpjūčio 9 dienos – į areštines.
Abdziralovičius neneigė, kad svyravimas tarp Rytų ir Vakarų yra esminis Baltarusijos istorijos bruožas, nors ir teigė, kad širdyje jo tautiečiai nepritaria nei vieniems, nei kitiems. Šiame kontekste Pranciškaus Skorinos pavyzdys yra pateikiamas skaitytojui kaip baltarusių dvasios individuališkumo etalonas. Abdziralovičius pabrėžė, kad yra nežinoma, ar pirmasis LDK spaustuvininkas buvo katalikas, ar stačiatikis, o gal ir vienas, ir kitas tuo pačiu metu (kai kurie kiti tyrimų rezultatai teigia, kad Skorina galėjo būti liuteronas – aut. past.). Būtent čia, anot Abdziralovičiaus, yra laisvos ir nepriklausomos savo dvasia tautos pašaukimas. „Ir rytuose, ir vakaruose – ieškokite“, – kvietė skaitytoją autorius, perfrazuojant baltarusių žiburį Skoriną.
Skorina ne be pagrindo kelia alergiją esamam režimui. Renesanso epochos vertybės, kurioms atstovauja švietėjas, sunkiai įsikomponuoja į populistinius paviršutiniškumus, kuriais pasižymi Lukašenka. Galima priminti, kad būdamas istorijos mokytoju pagal išsilavinimą, 2006 metais tuometinis Baltarusijos vadovas pareiškė, kad „Skorina gyveno ir kūrė Sankt Peterburge“ (nors būsima Rusijos imperijos sostinė bus įkurta tik 150 metų po humanisto mirties).
2005 metais asmeniniu šalies vadovo įsakymu Skorinos vardas dingo iš Minsko pagrindinio prospekto pavadinimo, o po kurio laiko vietoje spaustuvininko graviūros atvaizdavimo kiekvieno Baltarusijos moksleivio dienyno pirmuosiuose puslapiuose atsirado Lukašenkos portretas.
Šių metų pradžioje vienas labiausiai pripažintų baltarusių sociologų Andrejus Vardamackis išleido išsamią sociologinę studiją „Europos gėrybės arba Rusijos vertybės?“. Joje 2018–2019 metų duomenys demonstruoja nuoseklų simpatijų Rusijai mažėjimą tarp visų Batltarusijos visuomenės amžiaus grupių, bet ir kartu parodo, kad daugiausiai palaikymo sulaukia abipusio naudingumo ir su Vakarais, ir su Rytais pilietinio apsisprendimo nuostata. Panašiai apie baltarusių vertybinį ir geopolitinį apsisprendimą byloja pati naujausia spalio mėnesį Chatham House instituto tyrėjo Ryhor’o Astapenia atlikta reprezentatyvi Baltarusijos miestų gyventojų studija, kurioje 41.6 proc. respondentų pasisakė už Baltarusijos geopolitinę integraciją vienu metu su Europos Sąjunga ir su Rusija, o 23.2 proc. pritarė tam, kad šalis vengtų griežto prisirišimo prie vieno ar kito geopolitinio bloko.
Atsispiriant nuo šitų duomenų, norisi sugrįžti prie to, kaip Abdziralovičius įsikūnija į švietėjo Skorinos (o drauge su juo ir į „idealaus“ baltarusio) asmenybę, kaip atskleidžia jo pasaulėžiūrą: „Virš šaltų Dauguvos bangų buvau aš bizantietis Jurijus, o Krokuvoje, kur mane patraukė europietiška žinia – lotynas Pranciškus. Nors iš tikro, nebuvau aš nei Jurijus, nei Pranciškus, bet buvau laisvas ir nepriklausomas savo dvasia, kurios jūs ieškote, bendražmogiškos dvasios, bet baltarusišku pavidalu. Ieškokite jos!“.
Tie, kurie kalba apie kitų kelių ieškojimo poreikį, turėtų žinoti, kad jau prieš 100 metų Abdziralovičius nurodė, kad pilnavertiškų baltarusiškų gyvenimo formų (kitaip sakant, pasaulėžiūros) atsiradimas turi egzistuoti laisvos kūrybos bei visose gyvenimo srityse, bet kartu ir užkertant kelią tautiniam mesianizmui. Kaip savotiška aliuzija į 2019-ųjų m. gruodžio mėn. baltarusių susivienijimą prieš Kremliaus ir Minsko „integracinių žemėlapių derybas“ skamba Abdziralovičiaus nurodymas apie tai, kad „piliečių kūryba gali būti užtikrinta tik nesant svetimos priespaudos“.
Lyg nuspėdamas ateitį Abdziralovičius nurodo, ką baltarusiai įkūnijo 2020 metais: „Baltarusiško kelio nereikia ieškoti, jį reikia vystyti ir virsti kūnu.“ Kai rugpjūčio 13 d. pirmoji moterų, apsirengusių baltai ir laikančių rankose gėles, grupė išėjo į solidarumo akciją Minske, tai tapo baltarusiško kelio įkūnijimu, o ne dejojimu apie jį. Nuo to būtent ir atbaido rašytojas.
„Tikrasis gyvenimo pagrindas yra kūryba kiekviename žingsnyje: kasdieniame darbe, šeimoje, pilietiniame judėjime. Tik tada gyvenimas nebus suspaustas formos ir žmogus sugebės patenkinti savo gamtinį siekį būti kūrėju“, – rašo Abdziralovičius.
Nuo paslapčia gyvenviečių kiemuose rengiamų muzikos koncertų iki atvirų paskaitų apie tikrąją Baltarusijos istoriją, kurias veda priespaudoje esantys mokslininkai – toks pilietinės mobilizacijos spektras iliustruoja, kaip kūryba grįsta vienybė pradeda veikti. Vienas iš didžiausių protestų laimėjimų jau yra tai, kad tektoniniai horizontalieji ryšiai tvirtėja tarp įvairiausių baltarusių visuomenės grupių. Vien Telegram programėlėje galima rasti apie 1000 lokalių grupių, vienijančių baltarusius pagal jų konkrečiais gyvenvietės. Kiekvienoje iš tokių grupių yra nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių žmonių, kurie kiekvieną dieną atranda naujas sąsajas su savo kaimynais.
Visą parą prie kalėjimų budintys savanoriai, žurnalistai, dėl liemenių „Spauda“ tampantys taikiniu OMON’ui, programuotojai, kuriantys alternatyvaus balsų skaičiavimo ir rinkimų stebėjimo platformas – taip atsiranda visuotinė talka, kurios pamatas yra vienybės, veiksmo ir kūrybos sąveika. Talka yra ne tik vienas iš daugelio žodžių, vienijančių lietuvių ir baltarusių kalbas (blrs. talaka), bet svarbiausia, talka tampa Abdziralovičiaus įsakų kvintesencija 2020-ųjų metų Baltarusijoje. Talka yra socialinės kūrybos grįstos laisvės išraiška šiandieninėje Baltarusijoje, kur technologijos tik praplečia talkos poveikio mastą.
Kategoriškas smurto atsisakymas, kurį demonstruoja šių dienų baltarusių visuomenė, taip pat turi šaknų Abdziralovičiaus manifeste. Kiekvieną dieną tūkstančiai mūsų kaimynų yra demoralizuojami režimo prievartos, bet autorius atbaido skaitytoją nuo revanšizmo: „Tas, kuris vakar buvo vergas, tampa geriausiu ponu.“ Baltarusių Atgimimas, anot autoriaus, negali būti verčiamas smurtu ir dejojimu nei sau patiems, nei kitiems. Pabrėžtinai taikus protestų charakteris tapo ne tik baltarusių vizitine kortele, bet ir vidine principinga nuostata, neleidžiančia diskredituoti visuotinio judėjimo, taip priešinant jį smogikiškam OMON’o smurtui.
„Mūsų pagrindinis noras yra laisvė. Jame yra mūsų viltis“, – teigia esminės baltarusių filosofinės esė autorius. Viską apimantis baltarusių protestų pobūdis rodo, kad mūsų kaimynų vilties įsikūnijimu tapo visuotinė talka. Ir tai yra vizija, kurios savo veiksmais ir užsispyrimu siekia baltarusiai, nors ir didžiąja savo dalimi kol kas nesusipažinusi su Abdziralovičiaus, kuris mirė būdamas tik 26-erių metų, įsakais. Panašu, kad savo veiksmų esme baltarusių visuomenė suvokė, kad būtent tokia talka ir yra tautos išgelbėjimas iš brutalaus režimo gniaužtų.