Analizuojame tarptautinius procesus ir Lietuvos vaidmenį juose
Biuletenis Rgs 15, 2022

Vokietijos saugumo ir gynybos pokyčiai: interviu su dr. Jana Puglierin

Santrauka

Rusijos invazija į Ukrainą – rimčiausia saugumo krizė Europoje per pastaruosius dešimtmečius, paskatinusi Europos Sąjungos šalis priimti precedento neturinčius sprendimus dėl saugumo. Apie didžiausius pokyčius Vokietijos užsienio politikoje nuo Šaltojo karo laikų interviu kalbamės su Europos užsienio santykių tarybos (angl. European Council on Foreign Relations) Berlyno biuro vadove Jana Puglierin. 

– Kalbant apie Vokietijos saugumo politiką – ar ji pasikeitė per vieną naktį? O galbūt vis labiau augo supratimas, kad Rusija gali kelti tokio masto grėsmę?   

Apie tai, kad Europoje kils tokio masto karinis konfliktas ir Rusija pradės visapusišką Ukrainos puolimą, nebuvo žinoma net likus kelioms dienoms iki vasario 24-osios. Prisimenu, kad vyko Miuncheno saugumo konferencija, kurioje dalyvavo ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Tuo metu ne tik tarp vokiečių, bet, manau, ir tarp daugumos dalyvių vyravo įsitikinimas, jog Rusija nepuls Ukrainos. O jei ir pultų Ukrainą, tai gal atkartotų 2014 m. Krymo scenarijų. Nuo pat 2014 m. buvo diskutuojama apie Vokietijos vaidmenį tarptautiniame saugume, didesnę tarptautinę atsakomybę ir tai, kad privalome daryti daugiau. Vis dėlto, didžioji dalis sprendimų priėmėjų naiviai galvojo, kad Rusija taps atsakinga dabartinės Europos ir pasaulio tvarkos dalyve. 

– Vakarų Vokietija dažnai apibūdinama kaip ryžtingesnė ir siekianti lyderystės. Tuo tarpu rytinei Vokietijos daliai būdingas kiek kitoks požiūris į politinius procesus – ji linkusi nerizikuoti ir nesivelti į konfliktus, nepriimti pačių griežčiausių sprendimų kaip, pavyzdžiui, sankcijos. Ar iš tiesų galima teigti, kad pačioje Vokietijoje esama tam tikro susiskaldymo dėl atsako į Rusijos veiksmus Ukrainoje?  

Vokietijoje vis dar matyti Berlyno siena, kai kalbama apie viešąją nuomonę ir politikus. Akivaizdu, kad Vokietijos rytuose visuomet vyravo palankesnis požiūris į Rusiją, kuris visiškai skiriasi nuo Lenkijos ar Baltijos šalių. Kartais žmonės tai vadina Stokholmo sindromu. Pavyzdžiui, Saksonijos ministras pirmininkas Michael Kretschmer pabrėžia, kad reikia susitarti su Rusija. Kalbant apie Vokietijos gyventojus, neseniai mačiau apklausą apie tai, ar žmonės palaikytų Ukrainą net ir didesnių energijos kainų sąskaita. Didžioji dauguma tam pritaria, tačiau yra ir kritiškiau nusiteikusių.   

Vis dėlto, manau, kad Vokietijoje atsirado tam tikra vienybė dėl grėsmės suvokimo ir sutarimas, jog grįžti prie status quo su Rusija – neįmanoma. Suvokta, kad tai yra ilgalaikis konfliktas, kurio dalimi esame ir mes. Be to, daugelis politikų, įskaitant Vokietijos prezidentą Frank-Walter Steinmeier ir Vokietijos kanclerį Olaf Scholz, pripažino, kad praeityje padarė klaidų. Asmeniškai nusivylė ir pagrindiniai Vokietijos suinteresuotieji subjektai, kurie praeityje labai aktyviai dalyvavo formuojant Vokietijos ir Rusijos politiką.  

– Šių metų liepos mėnesį paskelbti nauji finansiniai planai parodė, kad Vokietijos išlaidos gynybai šiais metais sudarys tik apie 1,5 proc. BVP, o 2023 m. – 1,7 proc. BVP. Kaip manote, ar Vokietija pajėgs pasiekti ir ekonomiškai bei politiškai išlaikyti 2 proc. BVP gynybai ilguoju laikotarpiu?  

Tai nėra taip paprasta pasiekti. Kalbant apie viešuosius pirkimus gynybos srityje, tai nėra tas pats, kas eiti į „H&M“ ir pirkti drabužius. Tai tarsi ilgalaikiai procesai, reikalaujantys nemažai laiko. Mano nuomone, įsipareigojimas pasiekti 2 proc. BVP gynybai yra realus, tačiau daug kas priklauso ir nuo to, kaip keisis saugumo aplinka. Politinės partijos sutarusios, jog ateinančiais metais Vokietija pasieks maždaug 2 proc. vidutinį lygį. Tai reiškia, kad vienais metais gali būti 1,7 proc., o kitais – 2,2 proc. Tačiau tai neturėtų būti gerokai mažiau nei 2 proc. 

– Vokietija yra kertinė NATO aljanso šalis Lietuvoje. Priešakinių pajėgų batalionas čia dislokuotas nuo 2016 m. ir Vokietija yra pagrindinė šio bataliono sudedamoji dalis. Tad kaip šiuo metu Vokietija mato savo vaidmenį Lietuvos saugume?  

Išties neretai sulaukiu šio klausimo. Vokietijos įsitraukimas stiprinant NATO ir kartu Lietuvos gynybą yra lemiamas. Žvelgiant į istoriją, Šaltojo karo metais Vokietija buvo tarsi priedangos valstybė (angl. front state). Vis dar yra giliai įsišaknijęs supratimas, koks jausmas būti priedangos valstybe. Daugelis žmonių tiesiog galvoja, kad dabar atėjo metas atsilyginti už tai, kad Vokietija ilgą laiką buvo saugoma sąjungininkų ir partnerių. Taip, galime sakyti, kad įsipareigojimo vis dar nepakanka arba kad jis turėtų būti labiau pastebimas. Tačiau manau, kad įsipareigojimas tikrai yra sąžiningas ir nuoširdus.   

Dr. Jana Puglierin yra Europos užsienio santykių tarybos (ECFR) vyresnioji politikos tyrėja, nuo 2020 m. sausio mėn. vadovaujanti Europos užsienio santykių tarybos Berlyno biurui.  

Elžbieta Kriaučiūnaitė 2023 m. baigė VU TSPMI politikos mokslų bakalaurą, o šiuo metu studijuoja Tarptautinių santykių ir diplomatijos magistrą VU TSPMI. Prie RESC komandos Elžbieta prisijungė 2021 m. rudenį, o šiuo metu prisideda prie analitinio turinio kūrimo. Pagrindinės interesų sritys – strateginė politinė komunikacija, rinkimų demografija, energetikos politika.